Kuo ilgiau Vyriausybė dels grąžinti nusavintas pensijas, tuo mažiau reikės mokėti, nes seniai miršta…
Nėra pateisinimo tam keliaklūpsčiavimui, kurį Lietuva demonstruoja nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, pataikaudama megztų berečių, menko išsilavinimo ir pajamų amžinai nepatenkintų senjorų minios reikalavimams. Grūmota kumščiu, svaidyti akmenys ir keiktasi rusiškai.
Anas pasaulis labiausiai bijo studentų ir jaunimo – prieš juos metamos sustiprintos policijos pajėgos, jų link švilpia guminės kulkos, bumbsi ašarinių dujų granatos ir švirkščia čiurkšlės. Lietuva bijojo tik pensininkų…
Piktžodžiaujama dar ir taip, neva seni kadrai, partijų šulai ir užkirmiję funkcionieriai valdžioje nepraleidžia į priekį jaunimo. Naujam politikui beveik nėra galimybių įveikti betoninę kriošenų nomenklatūrą!
Kitas svarbus aspektas – investicija į žmogiškuosius išteklius ir jaunų specialistų vadyba. Pradėdami talentų ieškoti dar universitetuose, „smegenų medžiotojai“ ilgainiui tarsi užsiaugina kompetentingus kardus, kurie ateityje garantuoja proveržį verslui. Lietuvoje ši taisyklė negalioja, nes darbo jėga – pigi, o emigracija, pasipūtimas ir pochuizmas – masiniai.
Tuo tarpu, dažnai žvilgčiojant į Rytus, matyti ne tik didžiulė kaimynų pagarba batkoms ir dzedams, bet ir ilgus amžius ežiaraščių puoselėjama pagarba senolių sukauptai išminčiai. Panašiai į žilus išminčius lietuviai žiūrėdavo ir iki Žečpospolitos…
One thought on “Seni pirdžiai”