Kaip kam vis dar sunku įžvelgti skirtumus tarp partijos ir uabo, bet tai – vien todėl, kad šiais laikais jau niekas rimtai nebežiūri į dialektinį materializmą, ignoruoja Lenino raštus ir juokiasi iš Markso verslo vadovėlių.
Tūlas rinkėjas burnoja apie visokias korupcijas, nepotistinius ryšius ir iš anksto nulemtą rinkimų eigą. Sako: „mano balsas nieko nereiškia„, ir jis yra absoliučiai teisus, nes traktuoja tai kaip pramogą, progą susitikti su kaimynais ir išgerti čierką (geriausiu atveju).
Supratimas apie balso svarbą ateina tik tada, kai matomas tikslas ir suvokiamas momento reikšmingumas…
Dar gi, kaip kas linkęs manyti, jog visa Lietuva virto oliharkų uabu – kėrojasi ICOR, biudžetininkai smaugiami nuosavais kaklaraiščiais, o bobos turguje neišmano, kaip mokėti duoklę berniokams, jei kasantrą litą teks „mušti į kasą“.
Tas nuosavybingumo jausmas – tiegiamas, tačiau pakrypęs į kaimyno valdas, todėl ir baigiasi ties kapčiumi. Nėra susitapatinimo su sprendimų priėmėjais ir nėra ambicijos dalyvauti sprendžiant vietos savivaldos reikalus – tuomet į valdžią ateina tie kiti.
Esminis partijos tikslas – laimėti rinkimus ir užgriebti kuo daugiau jovalo iš valžios lovio. Dažnai pusiaukelėje sustojama, konstatavus, kad partija, tai – uabas, skirta kažkokiems saviškiams pasitenkinti. Tuokart belieka pravesti paralelę su interesų atstovavimu, nes veikla yra nukreipta siekti pelno, ir atsiribojama nuo abejotinų veiksnių, tuo pačiu dangstant savo obuojumą bei vengiant atsakomybės.
Tie skambūs vabybiniai principai veiksmingi ne vien žiauriai apmokestintoje ūkinėje – komercinėje veikloje. Sutelktumas, aiškus tikslas ir funkcijų pasiskirstymas bet kokią organizaciją iškelia aukščiau už visokių visuomeninių judėjimų ar grupių, nes įgalina sutartinai siekti palaimos.
Nūdienos apklausos rodo, kad piliečiai ilgai ilgisi konstruktyvios ir sistematingos struktūros valdžioje, todėl dažnai liaudies lūkesčiai tapatinami su tvirta ranka, autoritarizmu, savotiška diktatūra, o, iš esmės, reiškia bagaliniai pasiaukojantį atsidavimą aiškiai perspektyvai, paklusnumą ir nuolankumą viltį keliantiems bei charizma trykštantiems lyderiams.
Tai, ko nesugeba sukurti patys, rinkėjai linkę deleguoti kitiems, nes vis dar laukia gelbėtojų, sovietiškai tikisi, kad už mus gyvenimą nugyvens kas nors kitas irba padovanos šimtą porcijų „Eskimo“ – už dyką…?
„Lietuvai reikia tvirtos gauruotos rankos arba raišo vokiečio..“ – Liaudies išmintis.
Vo. Užpostinsiu šitą nuorodą savo kaimynams, katrie į susirinkimus bendrijos nevaikšto ir dėl tų niekšų, nieko nutarti negalime…