Giliausiais virbstais smegeninėse įsišaknijusi korupcija, kyšininkavimas ir nepotizmas, nors ir koneveikiamos visuomenės ydos, vis gi turi tvirtą pamatą, tradicjas ir išliekamąją vertę.
Nesvarbu, kodėl reikia kovoti su koruopcija, svarbu, kam ji mums reikalinga!
Nuo pat Žečpospolitos laikų, šviečiant tautinio atgimimo optimizmui ir gūdžiais sovietinės priespaudos metais lietuviai žinojo, kad norint ką nors pasiekti, reikia kam nors „patepti“. „Už „ačiū“ nepasistatysi namo!“ – Byloja liaudies išmintis.
Antai, supusvusi sveikatos apsaugos sistema, ko gero, kitaip ir neišgyventų, jei ne tvirtas tautos tikėjimas, kad einant į polikliniką, daktarėliui reikia nunešti dvacoką. Menki valdiško sektoriaus apatinių grandžių tarnautojų uždarbiai stumia juos vogti iš savų piliečių, o aukštesnėse grandyse perkami sprendimai taip pat, dažniausiai, tenkina siaurų grupių interesus.
Anokia čia naujiena – imk, kiek gali ir žinok, kam duoti!
Visai gali būti, kad būtent toks požiūris ir logika leido ištverti okupaciją, išgyventi tremtis ir Nepriklausomybės atkūrimo priešaušry apginkluoti savo kariuomenę…
Logika diktuotų, kad jei jau ko gyvenime trūksta, tai reikia ieškoti būdų pasiekti tiksla. Ne vien elmentariųjų poreikių tenkinimas, bet ir aukštosios svajones, atmiežtos žemo materializmo, tampa įgyvendinamos mainų saskaita.
Normuotoje (normalioje) visuomenėje daugelis procesų apibrežta teisiškai, reglamentuota įvairiomis moralinėmis nuostatomis, visuotinai pabrėžiamais ir nuolat diskutuojamais principais. Čia tam, kad bendruomenė žinotų, kaip elgtis ir siekti savų tikslų, nepažeidžiant fundamentalių sugyvenimo taisyklių ir neužsiraunant ant grubumo.
(Laukinių Vakarų pavyzdžiu, senatorius Coltas buvo neklystantis teisėjas, bolševikinėje sampratoje visus reikalus išspręsdavo draugas Mauzeris, o būriškoje Lietuvoje – peilis buvo laikomas taikos plunksna)
Teritorija, kalba, savais finansais ir savivalda apibrėžta globalaus pasaulio gyventojų saujalė savaime išrutulioja savo išgyvenimo taisykles. Jeigu trodo, kad kažkas korupciją turėtų išravėti su kokiu A. Kubiliaus vairuojamu buldozeriu, tai matomai neužtenka vien įvardyti, kad visuomenė nepakanti kyšininkavimui.
Gal, verčiau tą terminą, kaip ir veiklos sritį – praplesti, strukturizuoti ir apmokestinti, o kas netelpa i savanaudiško sugyvenimo rėmus, turėtų būti pavadinta savais vardais, atitinkančiais nūdienos masių vertybinius požiūrius į blogį ir gėrį.
Kokia nauda iš tokios bendruomenės, kurioje kaimynai vagia vieni kitų suneštus mokesčius?
„Korupcija apriboja mano galimybes konkuruoti vienodomis sąlygomis. Jeigu tu nusipirkai viešąjį konkursą, tai reiškia, kad ir man vieną kartą galit nepakakti sąžiningų priemonių ir tada, galbūt, ateisiu su Mauzeriu ir prasinešiu: iš pradžių per lubas, o paskuj – per padnoškes!“ – įsiterpia į kažkieno lupas įdėtas, neva Cituojamas Tekstas.
Ko nesugeba užtikrinti užgaydinta valdžia, tą nusistato Nematoma Ranka. Naturaliai, padiktuoti istorinių aplinkybių susiklostę žmonių ir grupuočių tarpusavio sąntykiai yra realybios ekonomikos jėgos, o ne I. Šimonytės įsivaizduojamas verslo šešėlis.
Kas kitka – politinė korupcija, kai perkami sprendimai, kurie paskuj kerta per nieko nenutuokiančius šalies piliečius. Tas pavadintina lobizmu ir dėstytina vadybos fakultetuose. Apmokyti interesų atstovai spaustų politikus ir viešai galėtų reklamuoti savo prastumiamas idėjas, kad užsitikrintų dar ir pileičių palaikyma. Tą veiklą reglamentuotų elementarus, turgaus prekeivių pavyzdžiu išduodamas individalaus verslo liudijimais…
Naujausi komentarai