Operacija „Dušman“

Jei kartais teko slėpti grynuosius po sėdyne, tai nepamiršime ir dabar tų taksistų, kuriems po šiol yra nelengva. Perestroikos įkarštyje „dušmanais“ pavadintų namudinio keleivių pervežimo lengvaisiais automobiliais verslo atstovų persekiojimas, atrodo, vėl įgauna pagreitį dabartinės valdžios veiksmuose.

Taksi darbuotojų nepasitenkinimą lėmė masinės kratos firmų būstinėse, netikrumas dėl uždarbio ir vadovų areštai. Nenuostabu, kad pasodinus įmonės vadovą, nėra kam pasirašinėti važtaražčiių, o iš to – galiausiai – pilti kurą. Teisėtais atrodo reikalavimai „paleisti visus įkalintus taksistus“.

Čia jūsų taksi?

 

Atrodo, kad masinius viešojo transporto sutrikimus sąlygojo ne nusistovėjusi laukinės rinkos taksi pervežimuose tvarka, o dabartinės valdžios vykdoma priespaudos politika. Iš gyventojų atimta perkamoji galia, o sau darbo vietas sukuriantys verslinykai smaugiami represinėmis priemonėmis.

Kas gins vartotojo interesus?

Paprasčiausias būdas panaikinti konkurenciją – uždrausti. Būdami piliečiais, naudojamės visokiausiomis viešosiomis paslaugomis, esame įpratę daktarėliui nešti dvacoką, apipyzdinti pardavėją ar pritrinti lazankių viršininkui. Niekas nesiekia išleisti daugiau litų. Paskui kyla lūkesčiai, neva, viskas – už dyką, neva, „duok man, o aš – neturiu…“  Tie, kas neturi iš ko paimti, eina vogti irba į darbo biržą. Tie, kas neturi kuo susimokėti už savo poreikius – irgi eina vogti, į darbo biržą – stenėdami inkščia, nes nori pasiimti daugiau, negu patys linkę dalintis.

Taksi keleivio interesų, panašu, niekas iš sprendimų priėmėjų nepaiso, nors jais sėkmingai prisidengia, manipuliuodami ir piktnaudžiaudami savo padėtimi. Jeigu anksčiau taksi paslaugų kaina praktiškai buvo suderinama derybų keliu – liko patenkintas darbuotojas, darbdavys ir Mokesčių inspekcija, tai dabar atrodo, kad vežimu riedančiųjų gretos pagausėjo. Panašu, kad Finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir Premjeras Andrius Kubilius, mažų mažiausiai, vieną kartą važiavo Vilniaus taksi, nes vykdomosios valdžios kompetencijomis irgi priešrinkiminiais pažadais grįstos permainos nieko gero neduoda – Vilniuje streikuoja taksistai, privelegijuotas visuomenės elitas, pajėgiantis sumokėti už važiavimą, neturi kur išleisti savo pinigų.

Dėl visko kaltas Zuokas

Galime spėti, kad sostinės mero akibrokštiška politika siekiama spręsti didmiesčių transporto problemas. Areštavus vedančiųjų Vilniaus taksi bendrovių vadovus, pastačius ties pasirinkimu tūkstančius taksi vairuotojų, ko gero, siekiama privatizuoti visą Vilniaus taksi parko autūkį iki vieno kiniško zuokamobilio, kuris irgi nuomojamas iš privačios bendrovės.

Jeigu Vilnius taps vieningos viešojo transporto sistemos novatoriumi – jeigu pavyks suderinti, kad prie oro uosto visuomeninis autobusas atvažiuotų 5 min. anksčiau, o ne išvažiuotų tik lėktuvui nusileidus; jeigu traukinio linija nuo to paties Vilniaus TOV būtų nutiesta iki Kauno, tai būtų rimtas žingsnis vartotojų gerovei, keltų aukštus kvalifikacinius reikalavimus viešojo transporto paslaugas teikiančioms įmonėms ir vežėjams, galų gale – puikusis A. Zuoko pijaras akivaizdžiais pavyzdžiais laimėtų visuomenės nuomonės palankumą ir būtų patogus ne tik Vilniaus viešojo transporto vartotojams.

Milijardas mūsų kišenėse

Kiek bekalbėtų politikai apie mistinį šešėlinių pinigų išgryninimą, apmokestinimą irgi užpajamavimą, laukinio kapitalizmo ekonomika randa savo landas: priežasties – pasekmės, pelno – pajamų ir paklausos – pasiūlos ir kituose susaistytuose  baruose.

Ne veltui buvo vagiami, laužomi ir perdirbami pirmieji plastikiniai šalikelės žymėjimo stulpeliai – jie puikiausiai buvo pritaikomi taksi automobilių plafonams. Tvyrojo išmonė, kaip skaičiuoti kilometražą (o kartu ir važiavimo kainą)  pagal seno Moskvičiuko spidometrą, prijungti medicininės lašelinės sistemą prie kuro padavimo, idantai taupytųsi bendzas – apipisti primą pasitaikiusį klientą nuo šaligatvio, derantis dėl pravažiavimo kainos iš anksto ir daugelis kitokių vairuotojiškų gudrybių.

Mes – vairuotojai – skundžiamės, kad automobilio eksploatacija ir priežiūra kainuoja brangiai, bet, kažkodėl, esame linkę pataikauti nuomonei, kad mašina veža už dyką. Jei geriau panagrinėtume, tai bet koks serviso meistriukas patvirtintų, kad transporto sistemos grandyje svarbiausia yra tarpinė – tarpas tarp vairo ir sėdynės…

Vagys

Jau ne kartą buvo užsimota tramdyti vežikus. Jie, tarsi kokie lupikautojai, melžia seną ir jauną, šokdina viršininką ir tarnautoją, diktuoja sąlygas maisto ir kitų gyvenimiškai svarbių produktų kainoms. Logistika yra apčiuopiama ir dinamiška ūkio vystymosi sritis, kuri paklūsta menkiausiems reguliavimams ir kelia grandininį efektą vartojimo kainų sistemoje.

Tūlas keleivis nemokės daugiau grynųjų negu turi, o tūlas vežėjas taikysis prie keleivio kišenės ir poreikių. Nuo pat Nepriklausomybės laikų, kai ėmė kurtis taksistų kooperatyvai ir atsirado sistemai nepaklūstančių, konkurenciją ir poniatijas iškraipančių „dušmanų“ perteklius, radosi ir prievartos mechanizmai. Jų (valdančiųjų) apologetai žada „ištraukti milijardą iš šešėlio“ ir baksteli pirštu, neva, tas milijardas glūdi Vilniaus taksistų kasose…

 

 

 

Share