Kaip prisimenam, kaip prieš aštuonerius metus Borisovo milijonas ir pijaro šundaktartiai iš „Almax“ sugebėjo privirti tiek košės, tai spėtina, kad artėjantys Seimo rinkimai gali būti bent iš dalies nulemti pradangintų „Snoro“ milijardų.
Į klausimą, kas iš pamatų drebina Lietuvą su abejotinomis parlamentinėmis tyrimo komisijomis ir pasitikėjimą teisėsauga pakertančiais skandalais FNTT, kažkada atėjo paprastas atsakymas – kalba „Snoro“ milijardai. Akivaizdu, kad agresyvi priešrinkiminė agitacija prasidėjo sulig banko „Snoras“ nacionalizacija!
Šalį valdo pinigai
Absurdiški ir pakazūchiniai iš kailio besineriančių politikierių sprendimai kartais sėja neviltį, kad nėra sugalvota tokio durnizmo, kuris nebūtų sėkmingai pritaikytas Lietuvoje. Priešlaikinių Seimo rinkimų idėją savo sultyse subrandinusi ir nuskandinusi viena pagrindinių jos iniciatorių Irena Degutienė, atrodo, išjudino politinės reklamos konjunktūrą ir paskatino susimąstyti apie artėjančių rinkimų strategijas ir primesti būsimas išlaidas. Taip, tarsi, duotas signalas, kad, reikalui esant, politikos rykliai pasirengę paspurtuoti agitacijos frontuose arba atvirkščiai – siekia sutaupyti ant pijarinių biudžetų (prisiminkime – priešlaikinių rinkimų farsas kilo tuomet, kai paskubomis buvo išpirkinėjama indulgencija politinėms partijoms apeiti viešųjų pirkimų labirintus).
Neseniai agentūra BNS (norėtųsi rašyti VBS) paskelbė naudingos medžiagos, bylojančios, kad jei ne milijardą, tai bent desietką milijonų litų šiemet rinkimuose dalyvaujančios partijos ketina išleisti agitacijos ir viešinimosi reikmėms. Politikų preferencijose išlieka favortininiai viešųjų ryšių specialistai ir anksčiau užsirekomendavusios agentūros. Dalis partijų tikina, besipijarinančios savo išgalėmis, nes, neva, neturi pinigų, nors agentūros skaičiavimais, stambieji parlamentiniai bizonai politinei reklamai šiemet ketina išleisti vidutiniškai dvigubai daugiau, nei Borisovas – apie du milijonus litų.
Partijos auksas – liaudžiai
Ryškiai čia išsiskiria socdemai, akivaizdžiai pasiryžę Seimo viešųjų ryšių kanalais užversti Lietuvą rašto darbais. Žinia – socdemai nuo seno mokėjo rašyti, o analogija prasitęstų su Putino rinkimais Rusijoje, kai, artėjant balsavimui, periodinėje spaudoje pasirodydavo būsimojo prezidento vardu pasirašyti įvairūs straipsniai.
Neabejotina, kad didelės sumos bus metamos tiesioginei rinkodarai per televizorių ir reklaminiams baneriams spaudoje bei šūdlaikraščiuose, tačiau yra indikacijų, kaip garbaus amžiaus ir solidžios patirties politikos vilkai užsisakinėja, kad kas juos pamokytų dirbti su Facebook. Socialinės medijos įkinkymas – perspektyvus politinės reklamos sklaidos praplėtimas. Tą įrodė socialinį tinklą G+ tobulai apjodęs ministras Šimašius ir dėl to, greičiausiai, užsitraukęs politinių nedraugų ir kolegų tulžingą pavydą bei aplaktą.
Brangiausi balsai
Apkaltą čia prisimename ne šiaip sau. Tikėtina, kad lietuviškas demokratijos modelis, kai rinkimuose leidžiama dalyvaut ir balsuoti bet kam, o paskum per interpeliacijas kažką imamasi koreguoti, gali vieną kartą nesuveikti, nes viešųjų ryšių politinių reklaminių kampanijų gurus A. Katkevičiaus pritarė minčiai, kad koks išradingesnis durnius, ar jų kompanija gali iš pagrindų įsiūbuoti valstybingumo pamatus.
Ko gero, laikai, kai pinigai rinkiminėms kampanijoms beveik nevaržomai keliavo į Lietuvą, šunkeliais kirsdami valstybės sieną, jau praeityje, tačiau finansavimo skaidrumas tebekelia abejonių. Antai, nežinia kieno finansuojamo Žaliosios politikos instituto iniciatyva surengti visuotinį referendumą dėl Ignalinos katilinės ir branduolinio kuro panaudojimo ateities, atrodo panašus į milžinišką priešrinkiminę akciją – ko ne už valstybės pinigus, ateinančią pas kiekvieną rinkėją su atskiru biuleteniu ir atskiru klausimu. Tik tas klausimas – kam iš tiesų naudingas referendumas, tebelieka neatsakytas.
Vienaip ar kitaip, tikėtina, kad rinkėjas už tuos pinigus – milijoninius agitacijos biudžetus – nusipelno kuo įspūdingesnio show, jau nekalbant apie elementarią pagarbą ir kandidatų pastangas suprantamai išaiškinti savo priešrinkiminius nuostatus. Gal ir nepamatysime Rusijos pavyzdžiu, botokso prisipompavusio Romanovo, iš Vilnelės dugno traukiančio Gedimino testamentą, gal nenusivažiuosime iki plikų užpakalių demonstravimo per televizorius, bet kūrybiškumo poreikis siekiant įtikinti reiklų rinkėją, yra akivaizdus ir didėjantis, verčiantis ieškoti naujų būdų ir formų sulįsti giliau į šikną.
Naujausi komentarai