Nepavadinsi gluminančiu akibrokšto, skelbiamo užsieniečiams Lenkijoje, kad, būktai, mes su lietuviais dar XVI amžiuje paklojome pamatus dabartinei Europos Sąjungai.
Per šimtmečius neapsipratome su pasipūtėlišku kaimyno maivymusi savo žiponėliu. Pašiepiame juos išsivaizdinant, net patarlėse minime, kad visur, kur papuola, kaišiojami smulkūs lenkiški pinigai – trigrašiai. Kai pasipūtimui jau nebematyti ribų, viešumoje pasiranda neįtikėčiausių įvaizdžio šedevrų.
„Kocham cze, Wilno!", - iš širdies traukia ne tik lenkai, bet ir dalis pažangių kauniečių.
Antai, rieda sau senamiesčio gatvelėmis busiukas „turystyczny“, su masyviu, baltai – raudonu plafonu, jame – užrašas „Polska“ ir, tarsi maršruto lentele – „Wilejka“ (Vilnelė, lenk.). Atrodytų, nebūdami VLKK jurisdikcijoje, lenkų vairuotojai netrukdomi galėtų ant turistinio autobuso maršruto lentelės užrašyti „Wilno“, kas jų kalba reikštų Vilnių. Bet, kažkodėl kelionės tikslu pasirenkamas sostinės priemiestis, garsus savo psichiatrine ligonine – Naujoji Vilnia (Nowa Wilejka)…
Kaip popiečio saulė vasarišką šeštadienį sielą glosto išsigandusių lenkiškų skaučių ir skautų šokiai Katedros aikštėje. Jaunimo lygmenyje tai, ko gero, turi demonstruoti Lietuvos lenkų ar Lenkijos – Lietuvos vieningumą, nepaisant keisto politinio dvišalių santykių konteksto ir retų, niekinančių ar užjaučiančių vietinių praeivių žvilgsnių.
Nereikia toli ieškoti kreatyvių scenarijų, kai prie Aušros vartų (Ostra Brama), įsimaišiusi tarp gausių turistinių delegacijų iš Lenkijos, nedidelė Vilnių pamilusių kauniečių grupelė drauge nuoširdžiai plėšė: „Wilno nasze!“ Tikite ar ne, bet Lietuvos sostinę myli ir dievina ne tik romantiškieji mažųjų užsienių gyventojai – ambicingai skambantis Akropolio pavadinimas Lenkijoje dažnai tariamas su ugnele akyse ir čepsint lūpomis. Kas jau kas, o Medininkų vartų elgetos ir mažmeninės prekybos oliharkai tikrai patvirtins neabejotiną turistinę trauką šiame žemės lopinėlyje.
Net gi pakanka žvilgtelėti į internetus su raktažodžiais „Wilno“ ar „Litwa“ – kiek daug nuostabių ir gražių bažnytinės architektūros ir žaliosios gamtos nuotraukų pamatysime rodant Lietuvos vaizdus lenkiškuose tinklalapiuose!
Atrodo būtų verta dėmesio sustiprinti iniciatyvą ir teikti elektroninius pasiūlymus lenkų vyriausybei, kad ir jų pasuose būtų leista rašyti lietuviškuosius rašmenis. Ne todėl, kad kitaip negalima, net ne todėl, kad taip siektume teisybės ir lygiavos, o todėl, kad būtų linksmiau ir, galbūt, nuo kozioliško užsispyrimo būtų galima pereiti bent prie sveikesnio jumoro.
Beje, apklausos rodo, kad dauguma lietuvių nelinkę džiaugtis ir įvertinti savo pasiekimų. Čia pat turime kaimynišką pavyzdį, kai stačiokiškas pasipūtimas sudrebindamas Europą, primena pasauliui ir apie Lietuvą. Gal tuomet, būdami ne tokia jau drąsia šalimi, galėtume bent iš mandagumo palaikyti kaimynus jų nelengvoje desperacijoje…
Naujausi komentarai