Atsiuntė Algis Kr.
Seniai, seniai pikta ragana ilgam laikui užmigdė jauną gražią panelę. Daug, oi daug laiko praėjo, daug vandens iš sugedusio krano ant grindų nutekėjo. Daug kartų pinigai pasikeitė. Daug reformų įvyko: Mokslo reforma, Medicinos reforma, Policijos reforma, Žemės ir dar daug visokiausių reformų.
Tiktai raganų reformos nebuvo. Todėl ta gražuolė ir miegojo šimtą metų stikliniame karste. Paklausit, gal ir ji kokios reformos laukė? Ne – raganos užkeikimu ji turėjo miegot ne mažiau šimtą metų, kol neatsiras drąsus jaunikaitis, sugebės prie jos prieiti ir, atidengęs stiklinį karsto dangtį, ją pabučiuoti. Tik tuomet ji prabus!
Ne taip paprasta, pasirodo…
O prieiti prie jos buvo gana sudėtinga. Ją saugojo septyni pikti gnomai, lietuviškai, tai – septyni miško nykštukai. O tuos nykštukus kontroliavo, tai yra – prižiūrėjo, ugnimi spjaudantis slibinas.
Viskas – iš meilės
O tas slibinas buvo senas, pensija netoli, likę dar keli šimtai metų. Tai jis, kad daugiau gautų pensijos, įsitaisė antraeiles pareigas. Prižiūrėjo ne vien tik nykštukus, bet ir pats saugojo miegančią gražuolę.
Daug oi daug ėjo jaunų drąsių vyrų prižadinti gražuolės. Nei vienam nepavyko.
Bet, buvo toks vyrukas, trečią dešimtį įpusėjęs, gaisrinėj dirbo.
Jau lyg ir laikas būtų kokia marčią į namus parsivest. Bet kad aplinkui vien siuvėjos ar audėjėlės. Trumpai sakant – vien tekstilė. Visai nėr iš ko pasirinkt. O norisi kažko tokio egzotiško…
Ilgai mastė vyrukas kol sugalvojo:
– Josiu gelbėt arba bent pažiūrėt kaip ten atrodo ta miegančioji!
Susidėjo į savo kelioninį krepšį viską, kas gali būti reikalinga kelionėje. Pareiškimą atostogoms parašė. Buvo vasara, bet ačiū dievui, išleido atostogų.
Išvyko
Per mišką kelias – bjaurus – duobėtas, nei kelio ženklų, nei rodyklių, nei policijos, nei bobutės kokios grybaujančios. Nėra pas ką kelio pasiklausti.
Gerai, kad navigatorių buvo įsitaisęs, tai šiaip taip pavargęs, suplukęs surado reikalingą kelią. Žiūri, kiek toliau – vidury kelio – slibinas stovi.
Sustojo, apsuko savo AUDI-QUATRO, su kitokia nebūtų prasibrovęs per kelmus, per raistus.
Priėjo prie slibino, o tas su uodega kelią kaip šlagbaumu užtvėrė. Galvoja vyrukas:
– Na tu palauk. Matai bendro naudojimo kelią savavališkai užtvėrė!
Ryžtingai jis ištraukė iš savo kelioninio krepšio tušinuką, popieriaus lapą ir atsisėdęs ant kelmo pradėjo rašyt raportą. Jis sukarintoje gaisrinėje dirbo. O kariškiai pareiškimų nerašo, tiktai raportus. Vos tik spėjo parašyt pradžią:
„Vidaus reikalų skyriaus viršininkui…’’, o čia slibinas, viena akimi iš viršaus nužiūrėjęs ką rašo mūsų vyrukas, kad pūstelėjo ugnimi. Gerai, kad dar buvo ugnies kranelį prisukęs, tai nieko neapsvilino, tik popieriaus lapą sudegino.
Pamatė vyrukas, kad čia daug paprastesnis reikalas. Nereikia jokių teisinių žinių. Tik rankom ir šiek tiek galva dirbk. Svarbiausia – saugumo technikos taisyklių nepamiršt.
Slibinas
O slibinas, pamatęs, kad mūsų vyrukas neturi kito popieriaus lapo, visai įsidrąsino. Giliai įkvėpė, pasiruošė antrai galingesnei ugnies atakai.
Tokie baisuokliai
Karžygys pamatęs, kad slibinas liepsnos kranelį plačiau atsuko, suprato jo kėslus. Tuoj iš kelioninio krepšio išsitraukė gesintuvą. Iš gaisrinės buvo parsinešęs. Šiaip sau, buities reikalams. Ką daugiu iš tokio darbo parneši.
Vos tik slibinas prasižiojo naujai atakai, mūsų karžygys tuoj jam pilną gerklę putų privarė. Liepsną visai užgesino. Slibinas neturėjo nei degtukų, nei žiebtuvėlio. Nėra kuo liepsną uždegt.
Bet jis dar turėjo atsarginę kovos priemonę. Cheminę ataką. Slibino dantys nevalyti šimtus metų. Ten tokia smarvė, kad kur tiktai papučia – visi iš kojų virsta.
Tokia lemtis laukė ir mūsų gaisrininko. Bet jis laiku suprato apie tai. Užsidėjo dujokaukę. Sąžiningai, iš sandėlio buvo išsirašęs. Slibinas pūstelėjo savo dantų smarve vieną kartą, dar kartą, o mūsų didvyris stovi tvirtai su dujokauke. Atlaike visas atakas.
Slibinas stovi išsižiojęs ir nustebęs – kaip gi čia yra?! Pirma kartą gyvenime jam taip nesiseka!
Ta slibino sumaištim pasinaudojęs mūsų vyrukas išsitraukė iš kelioninio krepšio iešmą (,„Senukuose” buvo pirkęs šašlykams kept) ir pervėrė slibiną kiaurai. Palaukė truputi kol slibinas baigė kojas kratyt. Užsivertė ant pečių ir nešasi per mišką, prie nykštukų laužo. Pusiaukelėj sustojo, slibino vidurius išvertė, užkasė. Velėna uždėjo. Užtrepeno, kad gamtosaugininkai nesikabintų.
Atėjo prie nykštukų. Tie – laužą kūrena. Pasisveikino ir klausia:
– Na, vyrai, kepam šašlyką?
– Kepam, – pritarė nykštukai.
Pakabino iešmą su slibinu virš laužo, kept pradėjo. Vyrukas išsiėmė iš krepšio „Vegetos” („Maksimoj” buvo pirkęs) gausiai pabarstė. Dar „Švyturio” alaus bonką atkimšo, palaistė, kad mėsa minkštesnė būtų. Pakvipo miške skaniu dūmų. Priskrido visokių šarkų, čiauškėt pradėjo. O nykštukai laižosi, net seilės per barzdas bėga.
Pagaliau iškepė
Nykštukai vaišintis pradėjo. O „Vegetoj”, tai – druskos daug, todėl mūsų karžygys jos gausiai ir užbarstė. Nykštukai ištroško, gert užsimanė. O mūsų didvyris ne žioplas. Išsitraukė iš krepšio bambalį alaus, devynių su puse. Nykštukus pavaišino. Ištroškę nykštukai godžiai gėrė alų. Mūsų vyruką girti pradėjo:
– O, tai geras vyras, alaus parnešė, pavaišino!
Netrukus dainuot pradėjo. Tik neilgai dainavo. Krito kaip lapai į samanas ir užmigo visi. Pagaliau laisvas kelias prie stiklinio karsto. Ir žengė drąsiai mūsų vyras prie savo kelionės tikslo, prie miegančios gražuolės.
Priėjo, nukėlė stiklinį karsto dangtį. Atsargiai ant samanų padėjo. Saugojo, kad nesudaužytų, visgi – antikvarinis daiktas. Pasilenkė prie gražuolės ir ją pabučiavo.
Pramerkė savo nuostabias akeles gražuolė ir tarė mūsų didvyriui:
– Varyk iš čia, durniau. Myžt noriu.
Kuklus buvo mūsų vyrukas. Užsisuko, palaukė kol mergužėlė įsikibo jam į parankę ir žengė abu per mišką link savo bažnytkaimio.
Ėjo
Ėjo. Priėjo. Eina per kaimą link bažnyčios, o kelios pagyvenusios moterėlės, prieš saulę susėdę, pasienyje ant suoliuko, pamatė juos ir dėsto:
– Nagi, žiūrėk, žiūrėk, matai tas kur gaisrinėj dirba. Žiūrėk kokia nematytą parsiveda. Ale, tai kažin iš kur. Neblogai atrodo. Tik kažko lyg užsimiegojus.
– Tai, kad tu visai pasenai. Negi nematai. Taigi čia ta iš miško – miegalė. Mes dar jaunos buvom, o ji jau miegojo.
Taip jau ten ir miegojo. Septyni nykštukai lygtai ją saugojo!
Prisaugojo
Visa savaitę kas vakaras vis šviežias. Girdėjom mes apie tą jos miegą. Tfu, paleistuvė.
Jautri karžygio ausis (jis sukarintoje gaisrinėje dirbo, medicinine komisiją kasmet ėjo. Sveikata gera buvo ir klausa puiki). Taigi jautri ausis nugirdo moterėlių kalbas.
Ir pagalvojo jis – Viešpatie, kur aš pakliuvau! Kai lenkiausi pabučiuot, veidas nebuvo apdulkėjęs šimtametėm dulkėm. Ko gero nykštukai bebučiuodami su savo barzdom tas dulkes buvo nušluostę. Ką daryt? Nors imk ir nusišauk!
Iš nevilties, išsitraukė revolverį ir visą apkabą sau į krūtinę suvarė. Nukrito į kelio dulkes.
O mergužėlė, supratus kodėl taip atsitiko, sušuko:
– Kodėl? Šimtą metų laukiau! Vargas man.
Ir nutvėrusi aštrų kaltą suvarė sau į krūtinę ligi pat rankenos.
Čia dar ne pabaiga
Pagulėjo jie truputį kelio dulkėse, pajudino kojas, pajudino rankas ir atsikėlė abu. Mat revolveris buvo užtaisytas tuščiais šoviniais, be kulkų. Tiktai plaukus ant krūtinės apsvilino ir viskas.
Na, o mergužėlei kaltas pasitaikė kiniečių darbo, atsimušė į liemenėlę ir nulūžo prie pat rankenos. Tiktai trupučiuką krūtį įdrėskė, prie pat spenelio.
Abu gyvi, sveiki. Ir paaiškino mergužėlė vyrukui:
– Kokios ten dulkės šimtametės ant mano veido galėjo būti? Stiklinis karsto dangtis porolono juostele apklijuotas, užsandarintas, joks vejas neįpučia, šilumos nepraleidžia, jokių dulkių ir gatvės triukšmo nepakliūva. Ir juostelė dar visai nesena… Rudenį nykštukai „SENUKUOSE” nupirko, apklijavo. Ir dar kas antri metai higienos centro darbuotojai švarą tikrindavo:. – pagalvojo mūsų karžygys.
– Tikrai. Jeigu jau nauja juostelė užklijuota, tai tikrai sandaru. Ir kaip aš galėjau tų bobų paklausyt!?
Ir apsikabino jie abu taip stipriai, kad net uodas savo nosies nebūtų galėjęs tarp jų įspraust. Ir bučiavo jis karštai jos krūtine, ypatingai ta vieta kur kalto buvo įdrėgsta.
O ji glostė apsvilusias garbanas ant jo krūtinės, ir žemiau-neapsvilusias. Ir vedė mūsų karžygys jauną gražuolę. Ir gyveno jie abu laimingi, pora savaičių.
– O kas toliau buvo ?
– Nagi, susibarė.
Naujausi komentarai