Zbygniewas Piwacijus

Mieli Lietuvos žmonės, Seimo nariai,

prieštaringas jausmas apima šiandien galvojant apie Lietuvą.

Iš vienos pusės matome įstabų Laisvės kūrinį, kurio pažanga žavisi visas pasaulis, kuriuo didžiuojamės ir mes patys, mažiau nei per tris dešimtmečius pavertę Lietuvą savarankiška valstybe.

Kitoje pusėje – iš politinių užkulisių į valstybės pamatus vis prasiskverbiantis godumo ir nepasitikėjimo kirminas, verčiantis žmones geresnio ir teisingesnio gyvenimo ieškoti svetur.

Ties šimtmečių sankirta tapo dar aiškiau – valstybingumo kelyje atokvėpių nėra.

Tiek istorija, tiek dabartis mus nepaliauja mokyti, kad Laisvė – tai nesibaigianti mūsų visų asmeninė atsakomybė.

Iššūkių ir išbandymų buvo visada. Bet ne nusivylimas, o tikėjimas Lietuva buvo visų sunkiausių sprendimų ir apsisprendimų raktas.

Praeitame amžiuje turėjome didžių pasipriešinimo mokytojų, todėl iki šiol turime savo Valstybę.

Nesitaikstyti ir nepasiduoti, patiems spręsti Lietuvos ateitį mus mokė Basanavičius, partizanai, Sąjūdis, Sausio 13-oji – visų Laisvės kovų dalyviai.

Jų idealizmo šviesoje kiekvienas, o pirmiausia politikai, galime įvertinti savo darbus, norus ir ketinimus: kiek juose yra tarnavimo Lietuvai?

Naujasis šimtmetis atsirito naujų išmėginimų banga, bet kartu apdovanojo mus drąsa į daug ką pažiūrėti kitomis akimis.

Išsivaduoti iš baimių, priklausomybės, įtakų ir nešvarių pinigų.

Sujudinus politinės korupcijos viršūnių vandenis prieš mus atsivėrė „neregėta Lietuva“, nors visi įtarėme ją esant.

Kur ciniškas išskaičiavimas nustelbia viską ir kėsinasi į valstybę, į demokratiją. Kur knibžda godžių, klastingų, demoralizuotų savanaudžių, nematančių valstybės idėjos. Kur suprantama tik šantažo, melo ir grasinimų kalba, o įtaka poveikiu – einamiausia prekė.

Lietuvos išvadavimas nuo vietinių grobikų – mums tekusi atsakomybė. Atgrasymui ir apsivalymo kovai, sąžiningų žmonių valstybės pergalei prieš klastingą machinatorių Lietuvą reikalinga pilietinė gynyba ir kuo daugiau sąjungininkų.

Šalies žvalgyba jau geba vidaus grėsmes vertinti taip pat rimtai kaip ir išorės. Ne tik įžvelgti, bet ir padėti jas šalinti.

Valstybės, o ne prekeivių įtakomis pusėn šiandien stoja vis savarankiškesne tampanti teisėsauga, įvaldžiusi naujus teisinius įrankius kovai su korupcija, kurių per pastaruosius kelerius metus sukūrėme pakankamai. Ilgametės pastangos ir įdirbis, nauji paskirti institucijų vadovai pradeda duoti rezultatus.

Fundamentaliems nacionalinio saugumo klausimams randasi ir vis daugiau politinės valios, taip pat ir šiame Seime. Priešakines valstybės gynybos linijas papildo tiriamoji žurnalistika, vidiniai sąjūdžiai jau užgimsta mokyklose, ligoninėse, socialiniuose tinkluose.

Bendromis jėgomis jau perbridome vietinius Rubikonus, pažabojome gazprominius energijos vėjus, apsigynėme nuo „Rosatom“ įtakų, juodosios buhalterijos, bankinių sukčių. Pradeda užsidaryti „paskolų dėžučių“ ir „dramblių pirkimo“ kontoros, įtartinų ryšių atsikrato Valstybinė mokesčių inspekcija.

Tačiau atsiranda vis naujų prekeivių Lietuva, pasikėsinimai į valstybę nesibaigia, mėginimai užvaldyti šalį nesiliauja.

Bet tik teisinis ir pilietinis pasipriešinimas yra rimtas atsakas į neskaidrią politiką. Turime išlikti teisės viršenybės valstybe, rasdami tinkamą balansą tarp žinojimo, informacijos, įtarimų ir pagrįstų įrodymų.

Kad sąžiningas žmogus savo valstybėje jaustųsi oriai, turime teisiniais instrumentais galutinai nusikratyti korupcijos pančių, atnaujinti politinę sistemą ir pakilti iš nepasitikėjimo duobės, į kurią vis patenkame.

***

Nors esame priskiriami prie šalių, kontroliuojančių korupciją, neskaidrumo erozija prasigraužė į daugumą partijų. Todėl vidaus politika, primenanti lopomą Gedimino kalną, dažnai neatlaiko – trūkinėja ir griūva.

Ekstremali situacija paskelbta jau seniai, tačiau avarinė būklė išlieka, partinės sistemos krizė gilėja.

Tiesioginis politikos susiliejimas su verslu ir ilgametė priklausomybė nuo finansinių rėmėjų daugelį padarė pažeidžiamus.

Oligarchinį demokratinės sistemos užvaldymą pristabdėme, nors visi skaudžiai nusideginome pirštus. Taip pat ir aš.

Atsakomybę už Lietuvą reikia prisiimti su visomis asmeninėmis rizikomis.

Apgailestauju tik dėl vieno, kad viskas vyko ne taip greitai, kaip tikėjausi, kad korupcijai sutramdyti prireikė beveik dviejų kadencijų, o teisėsaugai užtruko tiek daug laiko nuo įtarimų prieiti prie teismams reikalingų įrodymų.

Tuo tarpu konstitucinė sankloda, kurios dalis yra ir Prezidentas, reikalavo ir reikalauja dirbti su visais, kuriuos lemia rinkimai ir žmonių valia – su visais Seimais ir jų nariais.

Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad kartu su trimis istorinėmis politinės korupcijos bylomis prasideda ir naujoji mūsų šalies skaidrumo istorija. Kad perkrovę politikų ir verslo santykius pereisime į kokybiškai naują valstybės vystymosi ir politinės kultūros etapą.

Tai sudėtingas, bet labai svarbus ir valstybės ateičiai lemtingas laikotarpis.

Gyventi be užkulisinių įtakų reikės mokytis mums visiems. Pirmiausia – partijoms, nes tik laisvi politikai gali priimti laisvus sprendimus.

Asmeniškai žinau, kiek kainuoja nepriklausomumas ir principingumas. Už viską tenka mokėti.

Tik atsiribojimas nuo įtartinų interesų – vienintelis kelias skaidriai politikai.

Kad ir kokios silpnos, pavargusios, nukraujavusios būtų politinės partijos, tačiau kol kas tai patikimiausias demokratinio valstybės vystymosi pagrindas.

Ir šiandien partijos turi nepakartojamą galimybę prisikelti naujam gyvenimui.

Turime 24 politines partijas, jau laikas turėti ir jų kokybės standartus bei demokratinio valdymo tradicijas.

Dešimtmečio reikėjo, kad prikeltume pasitikėjimą teismais. Taip pat žingsnis po žingsnio, apsivalydama nuo susitepusių veikėjų, keisdama ydingas praktikas, reikalaudama aukščiausių kompetencijos ir moralės standartų iš nepasitikėjimo liūno gali išbristi ir partinė sistema.

Profesionali klaidų analizė, nuoseklus darbas ir atsakinga lyderystė gali partinę sistemą vėl pastatyti ant kojų.

Partijos, kurios pajėgs įveikti vidinį susipriešinimą, vienas kito niekinimą ir kompromitavimą, galios sukoncentravimą partinėse viršūnėse, eilinių narių izoliavimą, kurios remsis ne tik lyderio vardu, bet ir savo ideologija, bendraminčiais, vienijamais pažiūrų ir idėjų, tikrai turės ateitį.

Kol kas partinėje veikloje dalyvauja tik 120 tūkstančių žmonių, per trejus metus naujų atėjo vos du tūkstančiai. Kur kas daugiau buvo norinčių dalyvauti „Misijoje Sibiras“ ir šalies gynyboje.

Kariuomenės rezervą papildė jau trečia savanorių šauktinių karta, vis daugiau žmonių pasirengę prireikus ginklu ginti Tėvynę.

Todėl šiandien savanorių reikia ne tik į kariuomenę, bet ir į partijas.

Antraip veržli, skaidri naujų politikų karta, kuriai Lietuvos sėkmė ir garbė bus svarbesnės už asmeninį ūkį, kuri nepardavinės savo laisvės už jokius pinigus, taip ir liks neišsipildžiusi politinė svajonė.

O jau artimiausiuose rinkimuose galime pamatyti pseudodemokratinių judėjimų triumfą arba ant nusivylimo bangos išnirusį naują koncerną – gelbėtoją.

Rinkimų komitetai, turėję įnešti daugiau demokratijos, paskatinti nepartinių žmonių dalyvavimą rinkimuose, deja, tampa vienkartinės demokratijos grimasa su politinių atskalūnų reanimacija, neaiškiu finansavimu, menka kontrole ir su vieninteliu tikslu – siekti valdžios.

O nepavykus – transformuotis į naują komitetą.

Valdžios ėmimas bet kokia kaina, kai tikslas pateisina priemones, grąžina mus į kitą santvarką, kurioje jau buvome. Kur tautos susitarimas negalioja. Negalioja ir priesaika, nei politinė, nei moralinė atsakomybė.

Todėl rinkimų organizavimo skaidrumas išlieka iššūkiu mūsų dar vis trapiai demokratijai.

Juridinių asmenų milijonams jau septyneri metai uždrausta rungtis rinkimuose. Valstybė partijoms kasmet iš biudžeto atseikėja pusšešto milijono eurų, bet nostalgija verslo piniginėms injekcijoms neblėsta. Vis girdime kvietimus vėl legalizuoti partijų pirkimą.

Gal todėl stringa pasiūlymai dėl grynųjų pinigų ribojimo, su šešėliu vis dar kovojama tik čekių loterija, sunkiai juda pradėtos neteisėto praturtėjimo bylos ir vis didėja pagunda visai atsisakyti ikiteisminių tyrimų terminų.

Noras išlaikyti įtakos svertus neišlaisvina nuo partinės priklausomybės ir mūsų Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK). Daugelyje Europos Sąjungos valstybių, tokiose kaip Vokietija, Danija, Belgija, Švedija, Nyderlandai ir kitos, kurias sunku būtų pavadinti nedemokratiškomis, veikia komisijos be politinių partijų atstovų. VRK objektyvumo užtikrinimas – svarbi politinės sistemos atsinaujinimo dalis. Ypač laukiant būsimų rinkimų.

Nepakeitus ydingų įpročių ir toliau turėsime rimtų bėdų su Valstybės valdymo kokybe ir atstovaujamąja demokratija.

 

Gerbiamieji,

Lietuvos žmogus su savo rūpesčiais ir lūkesčiais kol kas paliktas politinės darbotvarkės nuošalėje, o rinkėjų patikėtas laikas Tautos atstovybėje naudojamas tarpusavio rietenoms ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimui.

Parlamentas – Laisvės kovų bastionas – tampa pasikėsinimų į žmonių laisvę ir demokratiją šaudykla, iš kurios pokši vien drausti ir bausti. Persekiojimas ir draudimai verčia žmones jaustis svetimais savo šalyje.

Neieškant bendro gerovės vardiklio, Lietuvos darna virsta visuomenės susipriešinimu: pensininkai su dirbančiais žmonėmis, kaimas – su miestu, gydytojai – su mokytojais, statutiniai – su valstybės tarnautojais, o gerovė – su gynyba.

Selektyvi parlamentinė kontrolė ir komisijų vajus tik dar labiau didina neteisybės jausmą šalyje.

Sukiršinti ir susiskaldę, praradę tarpusavio ryšius neįstengsime susitelkti dėl svarbiausių valstybei darbų.

Kad ir kiek nagrinėtume praeitį, nuo atsakomybės už šiandienos sprendimus nepabėgsime.

Ilgai vegetavusi politinė darbotvarkė perpildyta ypatingos skubos klausimų, kurie žmonių gyvenime tėra nereikšmingos smulkmenos.

Erotikos apibrėžimai ir medžioklė su lankais ar ne ta uniforma aprengti žaisliniai kareivėliai tampa svarbesni nei socialinė atskirtis ir emigracija, mažėjantis šalies konkurencingumas, vaikų raštingumas ar pasirengimas referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Nepateisinamai vėluojame ir su Europos Sąjungos paramos panaudojimu. Štai kur reikėtų rimtos parlamentinės kontrolės.

Demokratija yra grindžiama ne „mažuma klauso daugumos“, o viešo aptarimo, įtikinimo, įsiklausymo ir kompromiso principais, numato visuomenės įtraukimą į sprendimų priėmimą. Tik taip sukursime pasitikėjimu grįstą visuomenę.

Atsakinga politika reikalauja visas žmonių rinktas valdžias ne kariauti, o bendradarbiauti ieškant geriausių sprendimų mūsų žmonėms.

***

Jau aštuonerius metus šalies ekonomika auga, Lietuvos patrauklumas investicijoms aukštas. Tačiau ir šis istoriškai ilgas pakilimo laikotarpis nėra amžinas, todėl turi būti išnaudotas ateities ekonomiką nulemsiantiems sprendimams priimti.

Veikdami kryptingai su skirtingais Seimais ir Vyriausybėmis per rekordiškai trumpą laiką daugelyje sričių padarėme reikiamą pažangą ir tapome Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nariais. Tai mūsų valstybės vystymosi įvertinimas.

Dabar mūsų ekonomikai atviros 36 pažangiausių pasaulio valstybių idėjos ir parama. Bet kartu tai didelis įpareigojimas skaidrinti ir tobulinti šalies vystymąsi, rūpintis mūsų šalies konkurencingumu, inovacijų plėtra ir ekonomikos modernizavimu, progresyviu verslu, žmonių raštingumu ir strategine infrastruktūra.

Mūsų variklis pasaulio ekonomikos greitkelyje – kvalifikuoti žmonės, kaip buvo ir anksčiau, ir aukštos pridėtinės vertės produktai.

Tačiau inovacijų politika yra tapusi nuolatinio ambicijų ir interesų karo tarp dviejų ministerijų įkaite. Šimtai milijonų eurų, išleistų mokslo ir verslo bendradarbiavimui skatinti, turi virsti ne tik Lietuvos ekonomikai, bet ir eksportui tinkamais produktais.

Patentais, o ne vien moksliniais straipsniais pasaulyje matuojamas akademinis šalies potencialas.

Ūkininkaujančios politikos dėmesio centre niekaip neatsiduria ne tik aukštosios technologijos, bet ir padėtis pačiame žemės ūkyje, į kurį bus sudėta jau apie dešimt milijardų eurų europinės paramos.

Žemės koncentracija vienose rankose, pajų ir vekselių biznis, nekontroliuojamas žemių įsigijimas, neskaidrios ES paramos dalybos, fiktyvūs ūkiai ir „sofos“ ūkininkai atvedė prie netvarkos, anarchijos ir iškreiptos rinkos.

Vieni kaime niekaip nesuduria galo su galu, kiti pamiršta deklaruoti šimtatūkstantinius sandorius.

Artėja dar vienos ES derybos dėl paramos žemės ūkiui. Tačiau ir papildomi milijardai latifundinių santykių kaime nepakeis – todėl turime apsispręsti dėl žemės ūkio politikos ir kaimo plėtros strategijos.

Socialiai orientuotoje politikoje ir atskirtis turėtų būti mažinama ne vienkartinėmis išmokomis, o kryptingais ir ilgalaikiais sprendimais, kurių priėmime dalyvauja ir patys žmonės.

Pirmuose kampanijos „Už saugią Lietuvą“ susitikimuose savivaldybės net neturėjo socialinių paslaugų planų. Šiemet dauguma jau aiškiau planuoja, kaip dirbs su probleminėmis šeimomis, senoliais, neįgaliaisiais, budinčiais globotojais, kaip perorientuos paslaugas uždarius vaikų globos namus, kad žmonės neliktų be darbo.

Socialinį žmonių saugumą didžia dalimi nulemia pajamos.

„Sodros“ vyšniniai vokai uždirbantiems mažiau nei minimalią algą su perspėjimu, kad jie neturi praktiškai jokių garantijų, išjudino pačių žmonių sąmoningumą ir pabudino darbdavių sąžinę – dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių algos ėmė didėti. Tačiau ties skurdo riba vis dar gyvena nepateisinamai daug dirbančių žmonių.

Socialiai atsakingas verslas, kurio šalyje vis daugėja, kuria naujas bendravimo tradicijas ir pagarbius tarpusavio santykius. Tai didžiulė atsvara mūsų buvusiai oligarchinei istorijai.

Atskirtis nėra tik nepriteklius – tai ir žmonių savijauta šalyje. Žmonės, ypač regionuose, jaučiasi niekam nerūpintys, nuo jų pradeda nieko nebepriklausyti, su jais vis mažiau tariamasi, jie atskirti nuo sprendimų priėmimo.

Kai kuriose savivaldybėse ne tik oponentai, bet ir žurnalistai turi „žinoti savo vietą“.

Tačiau savo valstybėje žmonių balsas gali ir turi būti girdimas.

***

Pilietinės galios indeksas nežymiai auga, ir žmonės pamažu ima suvokti, kad aktyviu dalyvavimu galima pakeisti valdžios sprendimus, pagaliau – savo paties gyvenimą.

Dalyvaujamosios demokratijos kokybė taip pat turi keistis, kad už mus nespręstų kiti, kad netaptume pastumdėliais ir vasalais.

Jeigu ir toliau manysime, kad užtenka susimokėti mokesčius ir kartais ateiti prie balsadėžių, o į visa kita geriau nesivelti, – laisvės ir demokratijos šalyje tik mažės.

Pilietinis aktyvumas – tai įsisąmoninta atsakomybė.

Demokratija siūlo daugybę instrumentų, kaip dalyvauti priimant sprendimus, reikia tik išmokti jais tinkamai naudotis.

Nevyriausybinių organizacijų (NVO) balso stiprumas yra svarbiausias demokratijos matuoklis. Kuo dažniau politikai jį girdi ir priima sprendimus, atsižvelgdami būtent į šį barometrą, tuo didesnius teigiamus pokyčius turime.

NVO stiprinimas išlieka svarbiu uždaviniu valstybėje, kitaip turėsime tik „daugumos“ demokratiją ir jos primestus sprendimus.

Pozicijų vis dar neišsikovoja ir mūsų profesinės sąjungos. Dėl susiliejimo su valdžia ir vis dar iš mokslinių konferencijų Rusijoje parvežamos patirties jų pasitikėjimas ir autoritetas silpsta. Profesinėse sąjungose dalyvauja tik apie dešimt procentų visų darbuotojų ir jų kasmet mažėja.

Todėl neįgalias profsąjungas keičia spontaniški, valdžiai kur kas nepatogesni vidiniai sąjūdžiai.

Kol „slaptasis pirkėjas“ ir „slaptasis pacientas“ ieško vaistų nuo korupcijos sveikatos ir farmacijos sektoriuje, o korupcijos karštinė krečia didžiąsias klinikas, kovai už sąžiningas algas ir skaidrią veiklą pakilo Medikų sąjūdis, pirmam mūšiui sutelkdamas net 43 tūkstančius medikų ir pusketvirto tūkstančio pacientų.

Jų balsas tapo girdimas.

Visur, kur įsigali savivalė, reikalingas pilietinio pasipriešinimo sąjūdis. Formų yra įvairių, kaip išjudinti sprendimus ir kaip dalyvauti juos įteisinant valstybės mastu – nuo peticijų feisbuke ir kituose tinkluose, iki gyvo protesto.

***

Iš pusantro tūkstančio šimtmečio idėjų Lietuvai žmonės viena svarbiausių išrinko mokytojo profesijos prestižo stiprinimą.

Tai reiškia, kad švietimas privalo tapti pagrindine šalies investicija.

Švietimo reformos užduotis – ne tik atliepti darbo rinkos poreikius, bet ir pakeisti ugdymo kokybę taip, kad ir vaikai, ir visi mūsų žmonės spėtų koja kojon su skaitmeniniu laikmečiu, orientuotųsi nuolat kintančioje, ekonominėje, politinėje, kultūrinėje aplinkoje, ugdytų kritinį ir kūrybinį mąstymą.

Kol mokytojų rengimo pertvarka neįsivažiavo, mokyti finansinio raštingumo imasi bankai, kritinio mąstymo – žurnalistai ir visuomenininkai, socialinio – nevyriausybininkai, kompiuterinio – net atsakingas verslas.

Kokybiškai naujas žmonių švietimas būtų nacionalinė šimtmečio pergalė.

Tik suteikę jaunimui deramą išsilavinimą šiandien, galime laiduoti už valstybės ateitį.

Nes išsilavinusi tauta visada išliks laisva, kad ir kaip suktųsi pasaulis.

 

Gerbiamieji,

susiskaldymas ir susipriešinimas tarptautiniuose santykiuose toks pat pavojingas kaip ir šalies viduje.

Prekybos karų grėsmė, nesusikalbėjimas dėl saugumo ir vis labiau kaistanti retorika abiejose Atlanto pusėse, tarptautinių susitarimų ignoravimas geopolitinę situaciją aplink mus daro miglotą.

Globali daugiašalė diplomatija išgyvena krizę, todėl visuotinis įsipareigojimas taikai, demokratijai, laisvei ir žmogaus teisėms jau nėra savaime suprantamas dalykas.

Aižėjančiame šiandienos pasaulyje saugumas tampa daugialypis, todėl ir priemonės turi būti visa apimančios. Tikėtis, kad mus apsaugos kiti – jau nebegalime.

Būtina stiprinti dvišalius ryšius su strateginiais partneriais ir artimiausiais kaimynais, plėsti draugų ratą. Ieškoti naujų bendradarbiavimo formatų, išvengti transatlantinio susiskaldymo ir siekti efektyviau veikiančios Europos Sąjungos bei greitai reaguojančios, prie naujos saugumo aplinkos adaptuotos NATO.

Geopolitiniai iššūkiai įpareigoja stiprinti šalies apginamumą.

Todėl Valstybės gynimo taryba jau patvirtino apsisprendimą nuosekliai didinti finansavimą gynybai iki dviejų su puse procento BVP. Kartu būtina siekti didesnio partnerių įsitraukimo į mūsų regiono saugumą.

Tai – bus artimiausio NATO viršūnių susitikimo tikslas. Veikti išvien mokomės ir Lietuvoje dabar vykstančiose šimtmečio pratybose, kuriose dalyvauja net 22 NATO valstybės ir Švedija bei Suomija.

Nebijokime būti ir Europos Sąjungos integracijos smaigalyje, nes tik suvieniję pastangas karinio, energetinio, kibernetinio ir ekonominio saugumo srityse jausimės stiprūs. Atgimstanti stiprios ir vieningos Europos idėja grąžina pasitikėjimą savimi.

Didesnė ES atsakomybė už savo piliečių saugumą – tai, ko nori mūsų žmonės.

Lietuva jau prisideda prie Europos saugumo stiprinimo: mūsų iniciatyva kuriamos greitojo reagavimo pajėgos kibernetinėms grėsmėms atremti ir kovoti su priešiška propaganda, patvirtinti bendri standartai ES išorės sienos apsaugai – taip pat su mūsų dalyvavimu.

Gindamiesi nuo „Gazpromo“ ir Astravo, spartindami elektros tinklų sinchronizavimą su Vakarų Europa pasitarnaujame visos ES energetiniam saugumui ir esame to kelio pavyzdys.

Šiandien kartu su bendraminčiais esame visur, kur ginama laisvė ir demokratinės vertybės: Ukrainoje, Afganistane, Irake, Malyje, Viduržemio jūroje – ten, kur yra mūsų partneriai.

Naują kokybę įgavo Lietuvos strateginė partnerystė su JAV, Prancūzija, Lenkija ir Lietuvos saugumo atrama tapusia Vokietija.

Jau beveik dešimtmetį sėkmingai einame Šiaurės kryptimi, lygiuodamiesi į skandinavišką gerovės, demokratijos, socialiai atsakingo verslo supratimą.

Šių metų Vasario 16-oji apibendrino mūsų užsienio politikos sėkmę: šimtmečio svečiai – pasaulio lyderiai, kurių šiemet tiek daug sulaukėme ir dar sulauksime.

Visas demokratiškas pasaulis, traktuojantis mus kaip orią ir gerbiamą valstybę, šiandien yra su mumis.

Turime pakankamai nuoširdžių draugų, todėl neieškokime vakarykštės dienos už rytinės sienos ir išlaikykime užsienio politikos kryptį.

 

Mielieji,

tyrimai rodo, kad valstybėje vyksta stipri vertybių kaita.

Drauge su Nepriklausomybės Aktu į Lietuvą grįžta ir Pirmosios Respublikos dvasia.

Šiandienos jaunimui nepriimtinos posovietinio gyvenimo tradicijos, jų netenkina dabartinė demokratijos kokybė ir politinė kultūra – jie pasirengę tai keisti.

Nepriklausomybės kartos apsisprendimai koreliuoja su tarpukario Lietuvos žmonių nuostatomis: kur svarbu tarnauti didesniems tikslams, elgtis principingai, nestovėti abejingam, pasitikėti savimi ir pačiam imtis atsakomybės, užuot laukus, kad kažkas atneš pokyčius.

Vadinasi, šimtmečio virsmas tikrai vyksta ir mes esame jo liudininkai.

Lietuvą pasirinkę užsieniečiai jau dabar vadina mus pasakų šalimi dėl daugybės dalykų, kurių patys nė nepastebime.

Ir užsienyje gyvenantys lietuviai vis dažniau teigiamai vertina savo Tėvynės ateitį tikėdami, kad Lietuva bus sėkminga, klestinti ir pasauliui atvira valstybė.

Todėl tikėkime savo Lietuva labiau ir patys. Tuomet rasime sprendimus ir šiandienos išmėginimams, ir rytojaus išbandymams.

Tikiu, kad keturi milijonai balsų gali susitelkti ne tik šimtmečio himnui.

Kad su tuo pačiu užsidegimu ir tikėjimu dalyvausime rinkimuose, partijose, sąjūdžiuose ir bendruomenėse.

Kad Lietuva skambėtų didingai ir patikimai, visur reikalinga kritinė masė neabejingų žmonių.

Kas kitas rinksis Lietuvą, jeigu nesirenkame jos patys? Kas kitas, jeigu ne mes, mylės mūsų žmones ir mūsų Tėvynę?

Kai mūsų žemę laimins Popiežius, o padangę sudrebins Dainų šventė – mes kiekvienas būsime Lietuva.

Nuo mūsų visų priklausys, ką kitame šimtmetyje skelbs Nepriklausomybės varpas – prisikėlimą, sąjūdį, „Gloria“ ar nesibaigiančias rietenas ir pavojus mūsų Valstybei.

Jeigu norime ką nors pakeisti – keiskime dabar, nes tai – vienintelis laikas, kurį Lietuva mums dovanojo.

 

Ačiū visiems, kam rūpi Lietuva.