Vis gi, pasididžiavimas apima, matant Seimo rinkimų 2012 rezultatus – po antrojo balsavimo turo akivaizu, kad Lietuvoje vyrauja sveikas protas, trečdalis šalies, kurie yra dibilai, pražūtingos įtakos valstybei neturi, o naujasis parliamentas blizgės charizma ir įneš atsakomingumo bei kokybiškų siužetų, persistumdant politinės įtakos poliams.
Vėl rusiškas kontekstas puslapiuose - jo neišvengsime, kai turime tokius rinkimų rezultatus. Metafora pasirinkta už širdies griebianti, nors lietuviškas atitikmuo - katšunis - irgi tiktų tam valdžios koalicinio sangulavimo modeliui, kuris kol kas populiariausiai siūlomas apžvalgininkų.
Šį darganotą paskutinį spalių savaitgalį Lietuvą gaubė ne tik raganiškos pragaištingumo pranašystės, bet ženklai iš dangaus – prieš pat rinkimus iškritęs pirmasis sniegas tik apgaulingai romantikams galėjo pasirodyti pozityviu, nes iš tikrųjų jis atnešė daugiau avarijų, nuostolių ir rūpesčių kelininkams, įkūnijo savyje šildymo sezono, ką senu papročiu irgi vertėtų laikyti valdžios nuopelnu ir praleistų renovacijos šansų vaizdinį.
Nepaslaptis, kad pakartotino balsavimo Seimo rinkimuose data buvo priderinta prie sezoninio laikrodžių persukimo! Kalbant sąžiningai, balsavimo apylinkės turėjo dirbti valanda trumpiau, o rinkėjai galėjo derintis arčiau mišių ir bažnyčių varpų.
Tas pats pasakytina ir apie analoginės televizijos pabaigą. Nė nepajusite, kai tie 14 proc., kurie neturi skaitmeninių priedėlių jau poryt ims isterikuoti ir skųstis, kad nauja valdžia atjungė televizorių, ar okupavo TV3. Beliks įdėti į lūpas aniems, kad, neva, Uspaskich uždarė LRT:)
Nekalbant apie skandalingas agitacijos kliurkas ir įvaizdžio bei turinio krizių nevaldymo pavyzdžius, konstatuotina, kad Lietuvoje suveikė kaži kokia savisaugos ar apsivalymo nuo kenkėjų sistema. Nematoma politinė letena pasirodė besanti teisingos (patriotiškos?) nuovokos ir kirto gal ne pačiu tinkamiausiu valdžios slibino uodegikauliu, bet kalė žulikams taip, kaip reikia, parodė, kad dibilai ir piktavaliai nėra laisvi krėsti niekšybes bei pademonstravo pavyzdinę laikyseną, kuri verta aptarimų ir vertinimu, plačiai istoriniame kontekste…
Maža to, nuodėmė būtų neužsikabinti istorijų ir siužetų medžiotojams už naujo turinio gijų, kai ta pati jėga brėžia gaires toli į priekį ir parodo kryptį, kas labiausiai apsišikę ir dešimtmečius apvaginėja Lietuvą (mokesčius mokate? jamat vokeliais?)
Neišgarina optimizmo net lunatizmo šviesoje byrantys perspėjimai bei patyčios dėl internetų įtakos. Pamatysi – po ketverių metų mūsų bus keturis kartus daugiau ir tada su pigiomis trolijadomis prie valdžios lovio taip paprastai nepateksi! Prie visos pagarbos iniciatyvai socializuotis dešovame socialiniame saite ir, pripažinkime, racionalių, logiškų ir daugmaž įtikinamų analizių, tenka atkreipti dėmesį, kad jokio teliko visiškai neturi maždaug tiek pat vartotojų, kiek račas priskaičiuoja internetinių nykštukų (nuo `Like` nykščio mistinio panašumo į Kalėdų senio galvą).
Nepaisant nieko, akivaizdu, kad progresyvi Lietuvos visuomenės dalis yra svari, tvari ir didinga! Savo išsilavinimu ir įgūdžiais ji visu sieksniu lenkia trečdalį dibilų ir kitų socialdemokratų, o reiklumas ateinančiai valdžiai bus tik stipresnis, kontaktas su vuirtuališkai atvirais pareigūnais taps tvirtesnis ir iš tiesų – gal iki kitų rinkimų jau turėsime šiuolaikiškos, virtualios valstybės pamatus…
Naujausi komentarai