Emigrantą iš Rytų dabar vis lengviau atpažinti, nes vis daugiau jų sutinkame net gi Nemenčinės miškuose.
– Allahu Akbar, – man sako vienas. Suprantu, kad nori mano duonos.
– Nou, nou, nou, – pareiškiu, – iznt! Gou tu Merkel. Vokietija – tiudėj, tiudėj, – moju ranka į Vakarus. – Lithuania no, no! – Aiškinu toliau purtydamas galvą. – Blogai! Gou tu Germany, bo čia blogai! Nou many, nou fan, – demonstruoju išverstas tuščias savo kišenes. – Vagys visur! Iš ko gyvent paprastam žmogui?!
Tada jis truputėlį prasižioja suglumintas, o mane pagauna pilietiškas įkvėpimas:
– Dibilai visur! Grybauskaitė, Obama. Dibilai! Ir Putin – huilo! Oj Huiloo Putin! Putin huilo – ohoho! Tuoj čia red army – pif paf! Go home!! Maroko, palma, banana! Makarą?! Makarąą??! – Klausiu jo nuoširdžiai. – Verde, verde, – vėl raginu, ranka modamas „šalin“! – Ko tau čia reikia??
Pašnekovas ima linkčioti galva, vapėti, sudėjo delnus sau prie krūtinės, akis pakėlė į dangų – atrodo, kad supranta ir atjaučia.
– Allahu Akbar, – teištarė
Naujausi komentarai