Zbygniewas Piwacijus

Savaime suprantama, kad Savivaldybių Tarybų rinkimus sujauks nepriklausomų kandidatų ir visuomeninių judėjimų dalyvavimas. Tradicinės partijos pasmerktos rimtam išbandymui, o tai ir katastrofai, kai rinkėjai viename žmoguje jau mato būsimą merą.

Nepartinių demaršas - improvizuotos partijų laidotuvės - atsirugs jiems patiems!

Kuo jums neįtiko partijos? Jos seniai susikompromitavę! Ir tai skamba ne taip jau durnai, kaip pažadai 20-čia, o tai ir 30-čia procentų sumažinti šildymo kainas.

Antra vertus, visuomeniniai judėjimai skiriasi nuo organizuotos partinės struktūros tuo, kad teturi aiškius lyderius ir šiokią tokią hierarchiją, bet ne ilgalaikius, vienijančius tikslus. Priedo, kad narystė ten – ne įpareigojanti ir savanoriška, todėl apie atsakomybės prisiėmimą irgi nėra ko kalbėti!

Simboliška, kad pirmą kartą gavę teisę dalyvauti rinkimuose, nepartiniai kandidatai susibūrė į bloką ir gavo pirmą numerį balsavimo biuleteniuose. Tai yra labai gražu, atrodo prasminga (jei pamiršime Valdemaro Stančiko politines klajones), tačiau pačios idėjos apie nepriklausomumą ir savarankiškumą – nebelieka: kaip ir prie partijų sąrašo, rinkėjas turės reitinguot, knistis popieriuose, kol suras savo numylėtąjį „nepriklausomą“ kandidatą.

Kitas akibrokštas – partijos, pastebėję neabejotiną naudą, suskubo reikšti paramą atskiriems, save išsikėlusiems kandidatams. Pasimetę, nepratę ar suvilioti, dalis jų prisišliejo prie jau egzistuojančių politinių grupuočių, tikėdamiesi būti svetimais tarp savų arba ne…

Iš daugiau nei pusės tūkstančio „nepriklausomais“ save išsikėlusių pretendentų, vos trečdalis išliko iš tiesų nepriklausomais (bent jau išsikovojo atskirą numerį ir eilutę balsavimo biuleteniuose). Atrodo, dabar belieka susitelkti ties išbandymų finišo tiesąja ir, ko gero, gerai apsvarsčius, surepetuoti tiesioginius merų rinkimus…