Tomahaukų ašmenimis kertamos dvigubos pilietybės šaknys, o prezidentė nesibodi siutinti išeiviją, kurios jaunuomenė brėžia perspektyvą: emigracija – gerai!
Pasaulio lietuvių ekonomikos forume girdisi šnekos, neva, jei žmonės išvažiavę negrįžta, esą, dar ne taip ir blogai. Progresyvusis jaunimas tėškia savotišką atkirtį įsistabarėjusiems stereotipams, aiškiai pabrėždamas savo nuostatą – „čia grįžtume auginti savo vaikų!“ Ar griekas gėdytis, kad jaunoji karta siekia aukštesnių rodiklių?
Deklaratyvus tonas, vienok, būdingas ne vien populistams – radikalistams, bet ir spiriančioms į kampą ir nepropgnozuojamos elgsenos butinėms raganoms. Telieka spėlioti, kaip naujas požiūris į užsienio politiką sklando tuštėjančiuose S. Dauklanto aikštės rūmuose…
Gal tam paaiškinimo visai ir nereikia, nors nuosekliųjų mokslų darbuotojai netruks pastebėti šachmatinę logiką, kai pilietiškumo plotmėje keliamas klausimas apie ištikimybę įžadams valstybei yra pasaldintas skirtingo strateginio požiūrio į ateitį. D. Grybauskaitė išvakarėse teigė, kad „lietuviu svarbiausia jaustis. Žinoti, kur tavo tėvynė, jai būti naudingu ir padėti“.
Tuo tarpu piniginiais išskaičiavimais vedinas savanaudiškumas diktuoja kitokias sąlygas, nes vienu klausimu sutaria tiek oficialusis Vilnius, tiek užjūrio lietuviai: su pasu ar be – čia yra atskiras klausimas.
Tuo pačiu, sukuriant precedentą, peršasi išvadai, jog vilenščiznoje mokesčius mokėjęs žydų kilmės lenkas yra naudingesnis pilietis už garsios pavardės politiką, dar ikizuokiškomis manieromis, per plauką vos netapusį prezidentu.
Tą ir kitas metaforas dar papildo liepos 7 d. savaitraščio „Draugas“ publikuojamas D. Grybauskaitės sveikinimas visiems lietuviams Valstybės dienos proga.
Visgi tikėtina, kad „Tautiška giesmė“ aidėjo išdidžiai ir gaudžiai, per vandenynus ir ledynus, tvirtai ir ryžtingai subūrė saviškius bent kelioms minutėms pajusti vieningumą bei sutelktumą ties bendru įsivaizdavimu, kur visi einame…
Naujausi komentarai