Zuokas ir vadyba

Kai Vilniaus meras Artūras Zuokas, agituodamas referendumui 101, siūlo didinti parlamentarų kompetencijas ir čia pat sumažinti patarėjų korpusą, atrodo, kad seimūnu būti bus labai sunku, bet apsimokės kone trigubai.

Rinkdami parašus inicijuoti referendumą „TAIP seimo atgimimui“, zuokininkai kerta, kad parliamentorių skaičių reikia sumažinti nuo 141 iki 101, metais pailginti Seimo nario kadenciją bei galop „stiprinti Seimo frakcijų ir parlamentarų įstatymų leidybos kompetenciją“. Prie to paties – „sumažinti Seimo nario patarėjų skaičių nuo trijų iki vieno“.

Kaip žinia, kompetencijos yra įgyjamas dalykas. Jeigu pareigybiniuose nuostatuose reikalaujama stiprių įstatimdavystės kompetencijų, tai reiškia, kad nepakankamai teisiškai išprususį politiką dera apmokyti, suteikti jam trūkstamų žinių ir tų pačių kompetencijų, kad jis galėtų tinkamai eiti savo pareigas.

 

Zuoko Seimas - reali perspektyva, pateikta liaudies apsisprendimui, paremta pragmatiška logika

Anksčiau Seimo narių kompetencijų ir erudicijos spragas, lyg ir, turėjo užpildyti protingesni patarėjai. Tačiau šį žmogiškąjį resursą sumažinus iki vienos seksualios sekretorės, būsimiesiems seimūnams teks trigubai didesnis darbo krūvis. Maža to, masiuliškos vadybos sampratoje tai reikštų, kad per penkerius prailgintos kadencijos metus, sumažintos apimties Seimo nariai turės ko ne prievolę ir, ko gero, galimybę, užbaigti mažų mažiausiai teisės magistrantūros studijas.

Teks paplušėti, ponai? Ko gero, taip, nes dabar dažniausiai esti taip, kad valdžios sistema suteikia plačias kompetencijas pareigūnams, kurių vietas užima iš emės nekompetentingi nevykėliai ar statytiniai.

Taigi, atrodo, kad dirbti Seimo nariu, po A. Zuoko reformos, bus labai sunku, atsakinga, ne kiekvienam pagal nosį bei pelninga (kas ryšis dirbti trigubai daugiau už tą patį atlyginimą?). Nesigluminkime – tokia siekiamybė yra reali ir apčiuopiama!

Zuoko Seimas

Išsidėliokime figūrėles ant lentos ir pamėginkime sudėlioti galimą veiksmų ir įvykių seką:

− Tik lochas ir korumpuotasis funkcionierius gali prieštarauti siūlymui sumažinti veltėdžiais Tautoje laikomų parlamentarų skaičių. A. Zuoko referendumas 101 pasmerktas sėkmei!

− Nesvarbu, kiek balsų per Seimo rinkimus spalį laimės zuokininkai, dėl pritarimo referendumui turės apsispręsti jau naujos kadencijos Seimas, kuriame, nėra abejonės, A. Zuoko šalininkai šiuo klausimu šūkaus garsiausiai;

− Pritarus Seimo narių mažinimui, tas įsigaliuotų nuo kitų rinkimų, nebent būtų paranku rengti pirmalaikius;

− Naujos sudėties Seimas istoriografijoje bus pavadintas Zuoko Seimu ir sustiprins šio politiko pozicijas, kylant valdžios laiptais (juk dar nepabuvo A. Zuokas Premjeru, Seimo pirmininku ar Prezidentu).

Verta atkreipti dėmesį į dar vieną detalę, susijusią su A. Zuoko sąntykiais su Seimu: po pastarųjų rinkimų, patekęs į parlamentą, buvęs Vilniaus meras seimūno mandatą iškeitė į sostinės burmistro regalijas. Tąkart spėliota dėl tokio sprendimo motyvų, tačiau neatmestina, kad A. Zuokas paliko Seimą, įvertinęs nepalankų sunkmečio laikotarpį, pamatęs, koks margaspalvis ir vidinių rietenų draskomas susirinko Tautos išrinktųjų ratas.

Tikėtina, kad ir po šių rinkimų, jei naująjame Seime pamatysime dar didesnį zbrodą marginalų, zuokininkams teks imtis iniciatyvos paleisti ir formuoti naują kompetentingų įstatimdavių komandą.

Ne mažiau tikėtina, kad naujojo Seimo paleidimui gali būti panaudotini ir prezidentiniai svertai, ypač, jeigu po rinkimų parlamente zuokininkams nepakaks jėgų daryti įtaką sprendimams, arba politikui ims šypsotis sėkmė ir artėjantys Prezidento rinkimai klos jam kelią į Daukanto aikštės rūmus.

Referendumų paradas

Artėjant Seimo rinkimams 2012, pastebime, kaip politinėje agitacijoje jau antrą kartą sėkmingai pasitelkiama Konstitucija ir manipuliuojama piliečių valia. Be aiškiai logiškai pagrįstos ir visiškai iš konteksto iššokančios žaliųjų iniciatyvos, zuokininkai siūlo dar vieną paprastą klausimą liaudžiai, į kurį, ko gero, sveikos žmogus, turėtų atsakyti teigiamai. (Įdomus paradoksas, L. Balsio referendume šiuolaikinė mada reikalautų pasakyti „ne“, o A. Zuokas naudoja pozityvų toną ir kviečia sakyti „Taip“).

Atmetus nuogąstavimus, kad kažkas su referendumų rengimo tvarka yra ne tvarkoje (gal iš tiesų vertėtų pakelti piliečių iniciatyvumo kartelę referendumams inicijuoti, kad belenkokie oliharkai liautųsi manipuliavę Tautos jausmais…), visgi matyti, kad pilietis vis labiau ir vis įmantresniais monais įtraukiamas į savo šalies valdymą – jis statomas prieš dilemą (Nori sūrio?), raginamas pasisakyti ir susimąstyti.

Akivaizdu, kad ambicingasis Artūras Zuokas kūrybiškai išnaudoja visas politinio žaidimo galimybes, nuožmiai pučia permainų vėjus į sustabarėjusią nomenklatūrinę pelkę ir turi didžiulio potencialo įsirėžti į Lietuvos istoriją, kaip iškilus XXI a. pr. veikėjas. A. Zuoko charizma, talentas, pragmatiškas mąstymas ir veržlumas sudaro kompetentingesnę alternatyvą visokių spalvų ir pakraipų marginalistams bei nomenklatūriniams, nuo seno jojantiems ant patiklių bei parsidavėliškų balsuotojų nugarų.

 

 

Share