Velnio tuzino metai yra naujas simbolis archetipinių paminklų parke. Visus metus trunkantis suvokimas, kad aplink – kažkas ne taip, verčia spėlioti, kuo gi dar pradžiugins mus ateinanti nauja diena?
Paveiksliukas - ne prie ko. 1911 metų Audi čia, jei kam įdomu...
Tryliktieji Trečiojo Viešpaties Tūkstantmečio metai, anaip tol, ne kiekvienam suteikia šansą patirti magišką numerologinę ir simbolinę procesinio apriori reikšmę. Kažkas panašaus buvo prieš šimtą metų (1913): su savo giluminiais potyriais, atradimais irba nusivylimais. Vargu ar šiomis dienomis tankiai pasiklausome anų laikų liudijimų…
Atrodytų, Majų Apokalipticos ženklais nusėtoje padangėje, be trijų Pasaulio Pabaigos išvakarėse viešai nuplėštų skaistybės diržų, radosi poreikis naujoms įkvepiančioms dramoms bei gi istorijoms.
Įspūdingai trykšta kūrybiškumas, ryškiai neoniniais fluidų fontanais – skaitmeniu – ir per telikus, ir debesuotuose terabaituose. Kas žiūri, kas browsina…
Turbūt, isteriškas įsitikinimas, kad dar gali būti visaip kaip, nes dar nėra taip buvę, kad ko nors nebūtų buvę, pritrauks dar didesnį ekspertinį dėmesį: kritiką ir racionalių, protingų sprendimų paiešką.
Tad kilstelkimė švenčių likučius už Naujuosius, kad nereikia sausio 1 d. į darbą, o benčmarkingas šiemet pavyko toks, koks niekad 😉 /nuinakuj!/
Naujausi komentarai